papasakojimas

Belgų aviganis – XIX amžiaus pab. Belgijoje atsiradusi šunų veislė. Atradimo metu vilkų šalyje nebebuvo, todėl belgų aviganis (iš tikrųjų tai – šiuolaikinis vokiečių aviganis), skirtingai nuo tradiciškai šviesių spalvų bandšunių, yra tamsios spalvos.

Belgų aviganis gali būti keturių tipų:

* Griunendalis (Groenendael) – juodas, ilgo kailio. Pavadintas pagal vietovę Chateau de Groenendael, kur gyveno jų dviejų skirtingų tipų protėviai. Jie taip pat buvo terviurenų protėviai.
* Lakenua (Laekenois) – kailis šiurkštus, elnio rudumo spalvos. Pavadintas pagal vietovę, kurioje jis buvo veisiamas (Chatau de Laeken).
* Malinua (Mechelaar, malinois) – trumpaplaukis, elnio rudumo spalvos, galva juoda. Malinua gavo savo vardą pagal miesto pavadinimą Malines.
* Terviurenas (Tervueren) – ilgaplaukiai, turintys elnio rudumo kailį su juoda galva.
Istorija

1891 veterinaras Adolphe Reul‘as surinko daugiau negu šimtą belgų aviganių ir jų savininkus, nusprendęs nustatyti tam tikrą standartą belgų veislei. Jis pastebėjo, kad jų tipai skiriasi. Jis patarė savininkams veisti šunis tik su tos pačios struktūros ir spalvos kailiu. Daugumai veisėjų sutikus, atsirado pirmas standartas. Kitų metų gegužę įvyko pirmoji specializuota belgų aviganių paroda.

1900 ankstyvieji belgų aviganiai pripažinti Karališkosios Šv. Huberto draugijos (Societie Royal St. Hubert) kaip viena veislė su keturiomis variacijomis. 1914 Pirmasis Pasaulinis karas nutraukė veisėjų pastangas ir veislinių šunų skaičius smarkiai sumažėjo. Norint išsaugoti veislę, buvo vėl pradėta reguliuoti veisimą ir leista veisti šunis atsižvelgiant į jų kailio struktūrą arba spalvą. Karališkoji Šv. Huberto draugija registravo šuniukus pagal tai, kaip jie atrodė gimę, o ne pagal tai, kaip atrodė jų tėvai.

Po 20 m. veislė pagaliau suklestėjo. Antrajame pasauliniame kare tūkstančiai šunų buvo įtraukti į karo tarnybą ir buvo naudojami kaip pasiuntiniai, žvalgai, pasienio patruliai, buvo naudojami Raudonojo Kryžiaus gelbėjimo tarnyboje.