papasakojimas

Kilmė

Dar 1100 metais Anglijoje ir kitur Europoje buvo organizuojamos šunų kautynės su jaučiais ir meškomis. 1835 metais Didžiojoje Bitanijoje šunų kovos buvo uždraustos. Tačiau vis tiek išliko galimybė organizuoti šunų kautynes, kurios tapo pelningu verslu. Tuomet iškilo būtinybė sukurti idealų šuns tipą, kuris tiktų kautis ringe arba duobėje. Tai turėjo būti atletiškas, greitai atakuojantis ir vikriai sučiumpantis priešininką šuo. „Kovotojas“ turėjo pasitikėti savimi ir žūtbūtinai imtis valandų valandas, kad patenkintų šunų sporto aistruolius. Šuo privalėjo būti vikrus kaip terjeras ir narsus kaip buldogas. Todėl daugelyje vietovių kryžmino įvairiausius šunis, o Stafordšyro grafystės angliakasiai sukryžmino anglų buldogą su terjeru. Kovoms veisiami terjerai turėjo būti agresyvūs kitiems šunims, drąsūs, nejausti skausmo, noriai kautis, bet mylėti ir paklusti žmonėms.[1]

Iš Didžiosios Britanijos į JAV amerikiečių Stafordšyro terjerai pateko 1870 m. ir kurį laiką vadinti Stafordšyro terjerais. Juos taip pat naudojo šunų kovoms.

1936 m. gegužės 23 d. įsteigtas amerikiečių Stafordšyro terjerų mėgėjų klubas atvėrė naują veislės istorijos puslapį. Tais pačiais metais veislę įregistravo bei standartą patvirtino Amerikos kinologų klubas (AKC).

Pirmojo pasaulinio karo metais šie terjerai tapo labai populiarūs. Terjerų jėga, drąsa ir sumanumas užkariavo daugelio amerikiečių širdis. To meto spauda dažnai publikavo jų nuotraukas, karikatūras.
Išvaizda
Nors Stafordšyro terjeras raumeningas, jis vis dėlto yra vikrus ir grakštus, kojos ne per daug ilgos, kontūras nepanašus į lenktyninio šuns. Stafordšyro terjeras yra kresnas, labai galingai sudėtas šuo trumpu kailiu ir savita galva bei snukiu.

Snukis vidutinio ilgio, viršutinėje dalyje apvalus ir staigiai įlenktas po akimis. Lūpos sučiauptos ir horizontalios. Žandikauliai ryškūs. Pažandė stipri. Nosis juodos spalvos.

Ausys būna apkarpytos arba neapkarpytos. Kaklas truputį išriestas ir vidutinio ilgio. Oda aptempta.

Pečiai stiprūs ir raumeningi, su nuožulniomis mentėmis. Nugara trumpa, lengvai žemėjanti nuo keteros link pasturgalio, turi švelnų trumpą nuolydį pasturgalyje link uodegos pagrindo. Krūtinė žema ir plati. Šonkauliai išriesti, užpakalinėje dalyje ilgi. Pilvas pilnas, nenudribęs, bet ir neįtrauktas (kaip pas kurtus).

Letenos vidutinio dydžio, išriestos ir kompaktiškos. Uodega trumpa, išaugusi žemai, smailėjanti, nesusiraičiusi ir nelaikoma virš nugaros.

Kailis trumpas, prigludęs ir palietus standus. Leistina bet kuri spalva, ištisa, mišri ar su dėmėmis, tačiau visiškai balta, daugiau nei 80 procentų balta, juoda su rusvai geltona ar rausvai ruda yra nepageidautinos.
Elgesys ir charakteris

Stafordšyro terjerai turi kovinę prigimtį. Vos tik pamatęs kita šunį, jis gali pulti. Užpuolęs savo auką, šuo gali ją stipriai sužaloti.

Stafordšyro terjeras daugiausiai auginamas parodoms ir kaip sarginis šuo. Tačiau auginti jį apsaugai dauguma šunų augintojų nerekomenduojama, nes ir taip gana agresyvus šuo gali tapti dar agresyvesnis. Nepaisant to, daugelyje šalių jis laikomos šeimos šunimi.

Stafordšyro terjeras yra labai ištvermingas, inteligentiškas, myli vaikus. Jis bebaimis, todėl gali būti geras sarginis šuo, tačiau dresuojant negalima naudoti prievartos, kitaip tai išprovokuos genetiškai nulemtą Stafordšyro terjero agresiją. Stafordšyro terjeras stipriai pasitiki savimi, jį nelengva išvesti iš pusiausvyros. Tai šuo, kuris nepuola loti ar urgzti pirmai progai pasitaikius. Jis visuomet tiesiai ir atvirai žvelgia žmonėms į akis. Taip stebi ir savo šeimininką.
Priežiūra

Dėl trumpaplaukio kailio Stafordšyro terjerams nereikalinga rūpestinga kailio priežiūra.

Šiam šuniui būtinas nuolatinis judėjimas: ilgi pasivaikščiojimai ir greitas bėgiojimas. Karštomis dienomis Stafordšyro terjerai nebūna labai aktyvūs, susiranda poilsiui vėsesnę ramią vietą.